Kodėl nevažinėju autobusais

Ilgi laukimai stotelėse. Dar blogiau, jeigu tai žiema, tada jie atrodo triskart ilgesni. Savo vietą ant suoliuko užleidi pensininkei su iki viršaus užgrūstu maksimos maišeliu, kurio kampą praplėšė skalbimo miltelių dėžutės kraštas ir stovi pusnyje. Prisninga į tavo kapišoną, peršlampa batai. Iš dešinės jauti į reisų grafiko stulpą pasirėmusio girto vyriškio aromatą, o iš kairės šika mergaitės su mėlyna "Hanna Montana" kuprine šuniukas beveik tau ant bato.

Seni draugai. Gal ir negražiai skamba, bet tai, ko gero, viena iš kelionės autobusu ydų. Tu sėdi pavargusi, spoksai pro langą, išsitrauki savo užrašų knygutę, apžiūrinėji rytdienos dienotvarkę, štai, imi ir išgirsti kažkur girdėtą ir primirštą balsą. Tas balsas žingsniais artėja tavęs link, po akimirkos jis jau sėdi priešais tave ir tikisi tavo atviros išpažinties apie dalykus, nutikusius per pastaruosius 5-10 metų. Galbūt prieš tą didelį skaičių metų tau būdavo įdomu su tuo žmogumi pabendrauti, bet dabar tiesiog nežinai, ko tas prielipa iš tavęs nori.

Draugiški vairuotojai. Jie ne tik tau ištars kokį žodį, bet ir, nepaisant skubėjimo, pasuks į tave savo 200 laipsnių kampu besisukančią galvą ir nužvelgs nuo galvos iki kojų, nusišypsos ir pasiteiraus, kodėl neturiu nuolatinio. Jei išgirs priežastį, bandys įsiūlyti arba pamokslaus, kad šitaip gyvent nepraktiška ir kad mano vietoje bet kas darytų kitaip.

Vairuotojų draugai. Autobusas sustoja prie raudonos, vairuotojas atsidaro langą ir rėkia bičiuliui Vladui, kad norėtų pas jį į pirtį iš šį penktadienį ir kad žmona iškeptų gerą pyragą, nes jos pyragai skaniausi, ir dar pasikalba apie gyvenimą, vaikus, anūkus ir dar kažką.

Penktokai neturiu-kada-padaryti-namų-darbų. Atsisėda radę mažą kampelį, iškuičia visą kuprinės turinį ir išsitraukia beveik A3 formato žalsvai rožines pratybas BIOLOGIJA TAU, kapsuliniu liejančiu parkeriu surašinėja augalinės ląstelės dalis, tada išsiima kibirėlį flomasterių ir spalvina chloroplastus žaliai, o citoplazmą raudonai. Tuo metu, aišku, nežino, kad mėlynas guli ant žemės, violetinis įstrigo į tarpą tarp sėdynių, o triniklis - po pusluošės senutės sėdyne, kurį ji savo vos gyva, braškančia puslavonio ranka bando pakelti, t.y. padaryti "stropiam mažyliui" paslaugą.

Maniakai, spoksantys iš padilbų. Tiksliau, nesuprantu, ar juos mėgstu, ar jų nekenčiu, nes nesuprantu, ar jie mane mėgsta, ar nekenčia. Tokie dažniau pasitaiko didesniuose miestuose, kur žmonės vieni kitų nepažįsta. Pakliuvusi į situaciją, kurioje esi netoli tokio padaro, visą kelią meldiesi, kad netektų su juo išlipti toje pačioje stotelėje. O jei tenka, bėgi į kitą pusę.

Eurovizijos fanai. Žmonės, kurie privertė nekęsti Eurovizijos, ypač per jos sezoną. Kokią gegužę ar birželį jie atsisėda trise, diskutuoja apie tai, kaip čia viskas buvo suklastota, kokias nesąmones išrinko, o tada užleidžia kokių švedų ar rusų šių metų dainą iš savo telefono. Tada vairuotojas patylina radiją, nes ir vairuotojai dažnais atvejais būna Eurovizijos dainų fanai. O kai baigiasi šio konkurso sezonas, tie patys vaikai garsiai klauso rusiško popso.

Aš-myliu-Žalgirį ir aš-myliu-Rytą. Pati nykiausia autobusinių populiacijos dalis. Jie jau pilnamečiai, bet nežinia kodėl neturi vairavimo teisių arba jomis nesinaudoja, nešioja sportines aprangas ir su savimi tamposi krepšinio ar panašų kamuolį. Dauguma užvestų pokalbių būna beprasmiški ginčai apie tai, kuri geresnė iš kokių nors dviejų komandų. Aišku, baigia ne tarsi tai būtų normali diskusija, o keiksmažodžiais arba tiesiog susimuša.

Vairuotojas neparūkiau-namie. Dažnai pasitaiko tarpmiestiniuose autobusuose. Dažnai važiuojant per mišką. Prasiveria langą iki milimetrinio plyšelio ir, visiškai nuo jo nutolę, lėtai rūko cigaretę, o vos pabaigę, uždaro. Klausosi kažkokių rusiškų čigoniškų baladžių iš kasečių, bet ne dėl simpatijos sovietiniams laikams, o dėl to, kad nesupranta muzikos, kuri nesusideda iš trijų-keturių akordų ir dviejų besikartojančių posmų (būtinai) rusų kalba.

Vairuotojo draugės ir pseudo-mamos. Sprendžiant iš amžiaus, ne jų, o jų motinų draugės ir buvę bendradarbės. Su vairuotoju kalbasi kaip su sūnumi ir bando įsiūlyti dešimt litų. Apie jas mažai, nes jos nieko nedomina, įskaitant ir vairuotoją.

Savikritiškos dvylikametės. Jos važiuoja į savo dailes ar muzikas ir užima visą galą, kalbėdamos apie trylikinius bernus. Viena būtinai pasiskundžia, kad nežino, kurį kremą geriausia naudoti kojų skutimuisi, kad nusprendė nustoti juoktis, nes ant veido atsiranda juoko raukšlės, kad mes valgyti, nes auga pilvas ir ji tuoj svers 41 kilogramą.